Kai kieme griūva laiptai, o stogo lopymas virsta kasmetiniu ritualu, gyventojams galiausiai pritrūksta kantrybės. Ir tada, vis dar drungnai, prasideda pokalbiai apie bendrijos kūrimą. Tik niekas garsiai nepasako, kad bendrijų steigimas – ne pažadas tvarkos, o maratonas su kliūtimis, kaimynų ego ir susirašinėjimu, kuriame nebūna trumpo kelio.

Kiekvienas daugiabutis turi savo istoriją. Ir beveik visose jų slypi viena paslėpta mintis: „Gal ir norėčiau, kad būtų tvarkinga, bet ar verta veltis?“ Kai kurie pasiryžta. Ir tada prasideda.

„Kaimynas iš trečio aukšto balsavo prieš. Jis nenori jokių pasikeitimų“

Rasa iš Vilniaus devynaukščio sako, kad sprendimas steigti bendriją atėjo iš nevilties. „Turėjom administratorę, kuri išrašydavo sąskaitas, bet nieko daugiau nedarydavo. Kartą trūko stogas – ji atsiuntė meistrą po dviejų savaičių. Tai tada ir supratau: arba patys kažką darom, arba užsipilam dar kartą.“

Procesas prasidėjo entuziastingai, bet jau po pirmo bendraturčių susirinkimo tapo aišku – bus sunkiau, nei tikėtasi. „Kaimynas iš trečio aukšto balsavo prieš. Sakė, kad čia nesąmonė, kad jį viskas tenkina. Ir dar pridūrė, kad net jeigu įsteigsim, tai jis nedalyvaus“, – pasakoja moteris.

Galiausiai po kelių mėnesių balsavimų, protokolų, popierių pas notarą – bendrija buvo įkurta. Rasa sako, jog dabar viskas pasikeitė. Kiemas iššluotas, namas apdraustas, o darbai vyksta, kai jų tikrai reikia.

Kodėl kai kurie bijo bendrijos?

Dažniausiai – dėl nežinomybės. Žmonės įsivaizduoja, kad taps valdybos įkaitais, kad teks kažką papildomai mokėti ar net teistis dėl menkiausių smulkmenų. Yra ir kita pusė – tokie, kurie nenori nieko keisti, nes jiems gerai ir taip. Jų vadinamoji logika paprasta: jei niekas nekrenta ant galvos, vadinasi, viskas veikia.

Bet realybė kitokia – seni administratoriai neretai ignoruoja prašymus, neduoda sąmatų, keičia paslaugų teikėjus be paaiškinimų. Ir net kai kiemas skęsta purvyne, dažnas vis dar nesiryžta imtis bendros atsakomybės.

Kas nutinka, kai bendrija jau veikia?

Tie, kas įkūrė bendriją, dažnai neslepia: pradžioje būna chaoso. Reikia tvarkyti dokumentus, registruoti veiklą, derėtis su buvusiais paslaugų tiekėjais. Bet po kelių mėnesių ima matytis pirmi pokyčiai – mažesnės sąskaitos, greitesni darbai, ir, svarbiausia, niekas nesijaučia pamirštas.

„Mes patys samdom santechniką, kuris gyvena už poros gatvių. Jis ateina tą pačią dieną, kai paskambini. Prieš tai tekdavo laukti tris keturias dienas“, – dalijasi Tomas iš Kauno.

Ir tai tik vienas iš tų dalykų, kurių nesiūlo jokie seni administratoriai.

Bendrijų steigimas: ar verta?

Jei namas dūlėja, jeigu nežinote, kur nueina jūsų pinigai, jei paskutinis kapitalinis remontas vyko dar 1998 m. – verta. Bendrijų steigimas reikalauja laiko, bet tai vienintelė galimybė susigrąžinti kontrolę. Tai galimybė turėti aiškų biudžetą, spręsti, kur investuoti, o kur ne, ir žinoti, kad jūsų balsas – ne tik simbolinis.

Tai nėra greitas sprendimas. Tai – pokytis. Ir jeigu kaimynas iš trečio vis dar pyks, tegul. Bet už pusmečio, kai jo radiatorius užšals, būsite tas, kuris žino, ką daryti. Nes jūsų name – jau kita tvarka.

Jei reikės – galiu sukurti kitą variantą su dar kita stilistika (ramesne, informatyvesne, ar punktine). Taip pat galiu parašyti atskirą straipsnį apie tai, ką konkrečiai reikia daryti norint įsteigti bendriją – su dokumentų pavyzdžiais, procentų riba ir t.t.